Apie mus

Vitražas šiandieną yra viena iš labiausiai išvystytų architektūrinės dailės rūšių Lietuvoje, nors seniausi istoriniai vitražo langai tebesantys in situ buvo sukurti XIX a. užsienio dirbtuvėse. Vienas didžiausių istorinių vitražų ansamblių Vilniuje yra Šv. Jonų bažnyčioje: Dievo kūno (Oginskių) koplyčios du vitražiniai langai 1861 m. buvo pagaminti Gsell-Laurent dirbtuvėse Paryžiuje pagal J.K.Vilčinskio projektus, o 1898 m. septyni presbiterijos vitražai – E. Todeso dirbtuvėse Rygoje. 1881 m. „Geyling“ vitražo dirbtuvėse Vienoje sukurtas vitražas „Nukryžiuotasis su angelais“ į Lietuvą atkeliavo iš Sankt Peterburgo kartu su 4 Evangelistų vitražais, kuriuos 1934 m. įsigijo Kauno Švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčia. Tose pačiose “Geyling” dirbtuvėse 1884 m. buvo sukurti vitražiniai langai Rokiškio Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčioje. Pirmąsias Lietuvoje vitražo dirbtuves Kaune 1905 m. įkūrė Wladislawas Przybytniowskis, iki uždarymo1914 m. jose buvo  sukurti vitražai Lapių Šv. Jono Krikštytojo, Vabalninko Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Viduklės Šv. Kryžiaus bei kitoms bažnyčioms, taip pat heraldiniai vitražai Kauno miesto muziejui pagal Tado Daugirdo projektus.

Lietuviškojo vitražo mokyklos pradžia siejama su Stasiu Ušinsku (1905 – 1974). Jis, studijavęs vitražą Paryžiuje, iš ten parsivežęs vitražinio stiklo, pigmentų, įrankių, Kaune įkūrė vitražo dirbtuves, dėstė vitražą Kauno meno mokykloje, o pokariu – Valstybiniame dailės institute. Jis 1931 m. sukūrė heraldinius ornamentinius vitražus Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, 1937-1938 m. – pirmuosius figūrinius siužetinius vitražus visuomeniniame pastate „Lietuvaitę“ ir „Statybininką“ Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose Kaune. Kūrė bažnytinių vitražų ansamblius: Lietuvos kankinių bažnyčiai Berčiūnuose (1939 – 1944), Švč. Jėzaus širdies (1945 – 1947) ir mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčiose Kaune (1945 – 1947). Šio laikotarpio dailininko kūrybai būdinga aiški kompozicijos struktūra, monumentaliai stilizuotos figūros, ramus linijų ir masių pulsavimas, nacionalinis koloritas, lyriškas temos interpretavimas – tai apibūdinama „stilinguoju realizmu“. Pokario metais sukūrė siužetines kompozicijas „Žalgirio mūšis“ (1946), „Kristijonas Donelaitis“ (1964). S.Ušinskas eksperimentavo stiklo technologijų srityje: sukūrė žemų temperatūrų vitražinių dažų technologiją, pirmasis Lietuvoje eksperimentavo daugiasluoksnio stiklo sulydymo, luitinio stiklo srityje. Šie ieškojimai matyti konstruktyvios kompozicijos vitražuose „Studentai praktikoje“ (1964), „Eglė žalčių karalienė“ (1968) – pastarasis dabar eksponuojamas Kretingos kultūros centre.

S.Ušinsko mokiniai Algimantas Stoškus (1925 – 1998), Kazimieras Morkūnas (1925 – 2014) tobulino luitinio stiklo technologiją, šia technika XX a. 7 – 9 deš. dirbo dauguma Lietuvos vitražistų: Antanas Garbauskas (1932 – 2008) sukūrė luitinio stiklo kompoziciją Nacionalinės bibliotekos Vilniuje fojė (1963), o didžiausius Lietuvoje luitinio stiklo darbus A.Stoškus sukūrė Klaipėdos medienos kombinato kultūros namų salėje (1974 – 1975), K.Morkūnas – dramatišką kompoziciją Kauno IX Forte (1982). Ilgainiui A.Stoškus ėmė kurti erdvines skulptūrines lieto stiklo kompozicijas: „Skrydį“ Miestų statybos projektavimo institute Kaune (1975), „Šventinę siuitą“ Vilniuje (1974 – 1981), „Gyvybės pulsą“ Juknaičiuose (1984 – 1985). Savitą lieto stiklo plastiką ištobulino Irena Lipienė (1939 – 2016). K.Morkūnas grįžo prie klasikinio plono stiklo vitražo, 1981 m. sukūręs dinamišką skriejančių figūrų kompoziciją „Šventė“ Lietuvos Aukščiausios tarybos rūmuose, 1987 m. – batalinę dramą „Saulės“ kino teatre Šiauliuose.

Sovietinės epochos ideologiniai ypatumai lėmė, jog monumentalūs menai tapo paklausūs visuomeninėje architektūroje. Iš bažnyčios, iki tol buvusios pagrindiniu monumentalių menų užsakovu, bendruomenę buriantį vaidmenį besistengianti perimti sovietų valdžia tapo pagrindiniu užsakovu menininkams, nes suvokė ideologizuoto meno viešoje erdvėje svarbą. Vitražas, kuriam būdinga apibendrinta, plakatiškai schematiška ir iki aiškiai perskaitomo vaizdaženklio išgryninta kompozicija, raiški stilizacija, monumentalus mastelis, buvo itin populiarus to laikmečio viešuose pastatuose, darniai įsiliejo į moderniosios architektūros ansamblius. Tuomet viešieji pastatai: kultūros ir santuokų rūmai, aktų salės, bibliotekos, poilsio ir rekreacijos bei viešojo maitinimo, ritualinių paslaugų įmonės, taip pat valdžios, mokymo bei gydymo įstaigos – tapo pagrindiniais užsakovais, o užsakymus ir finansavimą skirstė bei darbų įgyvendinimą prižiūrėjo didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) įsteigti „Dailės“ kombinatai. 1966 m. Vilniaus „Dailės“ kombinate buvo įsteigtas vitražo cechas, jo įrengimu rūpinosi vitražo dailininkas Konstantinas Šatūnas. 1969 m. Vilniaus „Raudonosios aušros“ stiklo fabrike pradėtas lieti spalvotas stiklas luitiniam vitražui, vėliau įsteigtas vitražinio plono stiklo gamybos cechas. Valstybinis požiūris į monumentalaus meno svarbą lėmė, jog užsakymų viešuose statiniuose netrūko, o finansavimą garantavo įstatymu įtvirtinti 2 proc. nuo viešojo pastato statybos sąmatos, skiriami meno kūrinių įsigijimui. Centralizuotos planinės ekonomikos modelis veikė ir meno srityje, ideologinę jo pusę prižiūrėjo Meno tarybos. Jos buvo sukurtos prižiūrėti, kad visi kūriniai atitiktų sovietinės ideologijos kanonus ir „atsijotų“ ideologiškai netinkamus kūrinius, tačiau tarybos narių daugumą sudarė menininkai ir architektai profesionalai, pirmenybę teikę kūrinių meniniam, profesiniam lygiui, todėl Meno tarybų verdiktas dažnu atveju buvo kūrinio kokybės garantu. Jokia Meno taryba ar ideologinis diktatas nesustabdė K.Šatūno, kūrusio išimtinai abstrakčius vitražus viešojoje architektūroje, nepastebėjo Algirdo Dovydėno (1944 – 2015) abstrakčių Tautinės trispalvės spalvų variacijų „Lėlės“ teatro vitražuose (1975), sutiko su Broniaus Bružo romantizuotos kultūros istorijos citatomis vitražo kompozicijose. Nemaža dalis to meto dailininkų, kompromisiškai vienu kitu darbu atidavę duoklę sovietinei ideologijai, ilgainiui kūrė nuo ideologijos atsietus darbus, siekdami išimtinai profesionalios meninės kokybės.

Be to, vitražistai artimai bendradarbiavo su architektais. Dažnu atveju architektai, projektuodami pastatą iš anksto numatydavo vietą monumentalaus meno kūriniui, kviesdavosi dailininkus konsultacijai aptardami kūrinio lokacijos, mastelio, jo apžiūros galimybių, apšviestumo bei kitas sąlygas. Vitražas buvo suvokiamas kaip integrali statinio dalis, tektoninis elementas, aktyviai formuojantis interjero visumą.

Šiuo laikotarpiu K. Šatūnas ėmė pirmasis komponuoti abstrakčius vitražus, kurių XX a. 7 – 9 deš. sukūrė apie šimtą: Juknaičių gyvenvietės kultūros namuose (1972), „Auskos“ poilsio namuose Palangoje (1986 – 1988), St. Vainiūno meno mokykloje Palangoje (1986). Jis sukūrė stiklo ansamblį Vilniaus Santuokų rūmuose: spalvingus klasikinės technologijos vitražus ir įspūdingą pūsto krištolo erdvinę kompoziciją (1974). Netrukus abstrakčius vitražus ėmė kurti ir kiti vitražistai: A.Dovydėnas, Bronius Bružas, kiti.

1. 8 – 9 deš. įsivyravo klasikinis plonastiklis vitražas su siužetinėmis, lyriško, romantiško pobūdžio daugiafigūrėmis kompozicijomis su nūdienos siužetais, kultūros istorijos citatomis, kruopščiai vitražiniais dažais ištapomomis figūrų, peizažo, architektūrinėmis detalėmis. Ignas Meidus, Eglė Valiūtė, Gintautė Laimutė Baginskienė, Julija Vaičienė, Vytautas Švarlys, Henrikas Kulšys (1944 – 1991) ir daug kitų – ši vitražo dailininkų karta formavo Lietuvos vitražo peizažą.

Griuvus sovietinei santvarkai ir atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, menuose neliko ideologinio diktato, menininkai atsigręžė į amžinąsias vertybes, buvo kuriami reikšmingi kūriniai, atspindintys tautos identitetą, istoriją. Vienu pirmųjų atkurtos valstybės atminties paminklu buvo Rainių Kančios koplyčia, pastatyta pagal originalų architekto Jono Virako sumanymą (atkūrimo autorius architektas Algirdas Žebrauskas), kurioje į vientisą ciklą susijungė Antano Kmieliausko freskos, Regimanto Midvikio Nukryžiuotasis, Algirdo Dovydėno vitražai. Už Rainių memorialo kūrimą šiems keturiems autoriams 1994 m. buvo suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija; beje, A. Dovydėnas kol kas yra vienintelis vitražistas, įvertintas šiuo aukščiausiu valstybės apdovanojimu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagrindiniu užsakovu vitražams viešoje erdvėje tapo bažnyčia. Didelius vitražo ciklus maldos namuose sukūrė K.Morkūnas: Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje (1996 – 1999), vitražines Kryžiaus kelio stotis Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje (2008), erdvinį Kristaus vitražą Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurį po dailininko mirties baigė E.Valiūtė (2016). A.Dovydėnas sukūrė vitražus Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje – klasikinio vitražo ciklą su portretiniais ir heraldiniais medalionais (2002 – 2003), vitražus Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčioje (1999 – 2004). B.Bružas sukūrė pastarojo laikmečio didžiausius klasikinio vitražo ciklus: Vilniaus Bernardinų bažnyčioje (2011 – 2019), Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje (2009 – 2020). Daug vitražų bažnyčiose sukūrė VytautasŠvarlys, Ignas Meidus, Nijolė Vilutytė, Rimvydas Mulevičius. Tačiau amžių virsme išaugusi vitražistų karta taip pat ėmėsi bažnytinių darbų – Eimutis Markūnas, Andrius Giedrimas, Artūras ir Daina Rimkevičiai, Jurgita Uzdilaitė, Olegas Katenskij, Rūta Lipaitė, Nerijus Baublys, Ieva Paltanavičiūtė ir kiti kūrė vitražus sakralioje erdvėje. Vitražus taip pat priėmė ne tik katalikų, bet ir kitų konfesijų bažnyčios: Rasa Grybaitė – viena produktyviausių viduriniosios kartos vitražo dailininkių, virtuoziškai įvaldžiusi grizailės tapybos technikas – sukūrė vitražus Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiose Šakiuose (1999 – 2002), Vilkyškiuose (2011 – 2020), įspūdingą tūrinę Nukryžiuotojo vitražinę kompoziciją – Jurbarko bažnyčioje (2010). Novatoriška technologija išsiskiria Vytauto Janulionio vitražai Naujosios Apaštalų bažnyčios languose (2000). Stačiatikių cerkvė taip pat adaptavo vitražus maldos namuose: Visagino Šv. Kankinio Panteleimono cerkvėje Dalia Mulevičienė sukūrė kanoninių figūrinių vitražų ciklą (2013 – 2016). Kauno totorių mečetėje dar 1990 m. Ričardas Peleckas sukomponavo dekoratyvinius ornamentinius vitražus, kuriuos 2020 m. restauravo ir papildė Artūras Rimkevičius.

Tačiau vitražai buvo užsakomi ir viešose erdvėse: XX – XXI a. sandūroje vitražų buvo sukurta respektabiliose bankų erdvėse, restoranuose ir kavinėse, SPA centruose, taip pat mokymo įstaigose, bibliotekose. E. Markūnas sukūrė vitražus su Šv. Ignaco Lojolos portretu Kauno Jėzuitų gimnazijoje (1999), E.Utarienė – vitražus su universiteto ženklu VGTU pagrindiniuose rūmuose (1997), vitražų ciklą „Pažinimo medis“ to paties universiteto bibliotekoje (2002), taip pat vitražus VU senuosiuose rūmuose (1998 – 1999). Gediminas Lasinskas su stiklo meistru Zenonu Vaičekoniu 2006 m. sukūrė novatoriškos technologijos vitražą Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje.

Šiuolaikinėje architektūroje vitražo dailininkai ieško naujos vitražo kalbos ir sąlyčio su naująja plieno ir stiklo architektūra galimybių, tai skatina plėsti technologinių galimybių spektrą. Vitražiniais dažais tapomi, matinami, ėsdinami rūgštimi, graviruojami, klijuojami keliais sluoksniais didelio formato stiklo lakštai, ypač ištobulėjo įvairiaspalvio stiklo sulydymo į vientisą kompoziciją technologija (angl. fusing), į architektūrinius mastelius persikėlė karšto stiklo technologijos: liejimas į formą, klampinimas, etc. Sulydyto stiklo technologiją ypač naudojo vitražistas Simonas Gutauskas, eksperimentinėmis kompozicijomis garsėjo Eimutis Markūnas, Artūras Macevičius. Stiklo klampinimo technikos galimybes išnaudojo A.Dovydėnas kurdamas Kryžiaus kelio stotis Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje (2008). Pastaruoju metu vitražo sąvoką papildė nauja architektūrinio meninio stiklo samprata.

Vitražo raida Lietuvoje – nuolatinis, nenutrūkstamas procesas. Naujos vitražo dailininkų kartos ugdomos Vilniaus dailės akademijoje. Vitražistai profesionalai įgyvendina užsakymus privačiuose interjeruose, komponuoja didelius vitražo ansamblius maldos namuose, kuria darbus viešose erdvėse. Dailininkai nuolat eksperimentuoja mažo, kamerinio formato darbuose, plėtoja technologijas, ieško naujos kompozicijos raiškos, plastinės kalbos vitraže. Puiki vieta, kurioje susitinka tradicija ir naujovės, patyrę profesionalai ir jaunosios kartos menininkai – tai „Vitražo manufaktūra“ Vilniuje, kurioje šalia muziejinės chrestomatinių Lietuvos vitražistų darbų ekspozicijos vyksta šiuolaikinio vitražo parodos. Tai tik įrodo, jog Lietuvos vitražo mokykla yra gyvybinga, tęsia tradiciją ir ieško naujų kelių.

Žydrūnas Mirinavičius